hurdahurda (hurdahurda) wrote,
hurdahurda
hurdahurda

Goštautas kaip kolona

Kalbame apie Lietuvos kanclerio, Vilniaus vaivados Albrechto Goštauto antakpinį paminklą ir jame pavaizduotą patį velionį.
Tai apie 1535-1540 metus italų skulptoriaus Bernardino de Gianotis'o (ornamentų kūrime galbūt prisidėjo kolega Giovannis Cinis) sukurtas memorialinis kūrinys, skirtas buvusiai renesansinei Goštautų kopyčiai Vilniaus katedroje. Paminklą užsakė mirusiojo sūnus Stanislovas Goštautas.
Personažas vaizduojamas stovintis (tegul ir paradoksaliai horizontalioje arba pulpitinėje padėtyje - visas paminklas, deja, neišlikęs). Poza simboliškai iliustruoja iki mūsų laikų gajų teiginį, kad su Imperatorem stando mori oportet (“Vadas turi numirti stovėdamas”).
Goštauto atvaizdas yra artimas, netgi tapatus kolonai.
Konkrečiai – dorėniškojo stiliaus kolonai. Tai nieko nėra nuostabaus, nes dar imperatoriui Augustui architektas Vitruvijus kalbėjo, kad vyrai panašūs į dorėniškojo orderio kolonas, o kai kurios moterys yra kaip liaunos, grakščios jonėniškojo orderio kolonos.
Aišku, tiksliau bareljefinę Goštauto figūrą reikėtų sieti ne su kolona, o su puskolone arba piliastru.
Dorėniškų požymių analogija paremtina figūros proporcijomis, rūsčia, asketiška vaizduojamojo išore. Įspūdį stiprina impozantiški Maksimilijono tipo paradiniai šarvai.
Vyro figūra pasižymi visai dorėniškosios kolonos atributais – liemuo (šiuo atveju torsas su galūnėmis) yra skaidomas vertikalių griovelių (kaneliūrų), vidurinėje dalyje, krūtinšarvių zonoje liemuo yra sustorėjęs (entazis).
Kolonos kapiteliui prilygsta mirusiojo galva (raukšlių išvagotas apskritas – echinas) veidas su kaklu (abakas).
Teiginį, kad dorėninei kolonai nebūdinga bazė patvirtintų ypatingai neakcentuotos pėdos. Kita vertus, išlenktas pėdas galima prilyginti iš velenėlių sudarytam kolonos pagrindui.
Mirusio žmogaus atvaizdo sutapatinimą su dorėnine kolona galėjo įtakoti du veiksniai:
- vienas iš jų sąlygiškai priskirtinas menininko;
- kitas – užsakovo iniciatyvoms.

A.Goštauto antkapinė plokštė ir Alberčio pasekėjų (kairėje - Francesco di Giorgio, dešinėje - Diego de Sagreda) vaizdiniai bandymai antropomorfizuoti dorėniškąjį orderį
gostautas

1) Menininko atveju veikiausiai neišvengiamas faktas buvo renesanso dailės ir architektūros pagrindu laikyta, metafizinį charakterį įgijusi žmogaus proporcijų teorija. Užsakovas gal net ir nebuvo girdėjęs, tačiau ar B.de Gianotis ir G.Cinis tiesiogiai ar netiesiogiai buvo susidūrę su šios klasikinės proporcijų teorijos pagrindus suformavusio Vitruvijaus traktatu ar jį interpretavusių teoretikų darbais, ypač vienu įtakingiausių Leono Battistos Alberčio De re aedificatoria traktatu.
Remiantis Alberčio įdiegta exempeda matavimo sistema A.Goštauto figūrą galima išskaidyti į šešias – jei atskaitos tašku imsime visą galvą iki pačių juostos (kaip parodyta piešinyje iš Codex Vallardi) arba septynias pedes (pėdas) – dalijant kūną tik pagal veido ilgį.
Be to, traktate kalbėdamas apie antikinių antkapių formas prie jų L.B.Albertis priskyrė ir įvairias koplytėles, piramides, kolonas, altorius ir kitus panašius objektus. Kalbėdamas apie kolonas L.B.Albertis pareiškė, kad senaisiais laikais vienos kolonos naudotos architektūroje kaip funkcinis elementas, o kitos atlikdavo memorialinę funkciją. Pastarąsias esą reikėtų statyti ant pjedestalo, su baze ir tinkamiausias būtų dorėninis kapitelis, o kolonos aukštis turėtų būti lygus septyniems skersmenims (sic!).
2) Užsakovo atveju kalbant apie memorialinio atvaizdo asociacijas su dorėniškąja kolona įsidėmėtina, kad lietuvių romėniškosios kilmės teorijos kontekste Goštautai save kildino iš romėniškosios Kolonų (dar kitaip – Kolumnų arba lietuviškai Stulpų) giminės.
Ši nuostata deklaruota būtent LDK kanclerio (kaip manoma) iniciatyva parengtoje naujojoje Lietuvos metraščių redakcijoje. Pasak isotriko Rimvydo Petrausko, A.Goštautas kaip niekas kitas iš tuometinių LDK magnatų savo politines intencijas ir ambicijas mėgo reikšti simboliais ir ideologiniais ženklais. Albrechtas gana įžūliai ar tiesiog ambicingai savo įtaką lygino su karališkosiomis galiomis (prisiminkime, kad ir visus jo politinius memorandumus, o ir šiaip visą veiklą). Bychovco kronikoje Gediminaičiai ir Goštautai taip pat kildinami iš tos pačios – Kolonų giminės:
"Ir [Gediminas] įkūręs miestą [Vilnių], perkėlė savo sostinę iš Trakų į Vilnių ir pirmuoju Vilniaus vaivada paskyrė savo etmoną Goštautą, Stulpų herbo, gimusį iš Grumbio...".
Tad antkapinis paminklas, kuriame Albrechtas Goštautas vaizduojamas kaip tvirta, monumentali, nepajudinama kolona yra įspūdingas paminklas šio piliečio galioms ir svajoms, kurioms, deja, nepavyko realizuotis vien dėl to, kad su netikėta (sic!) vienintelio sūnaus Stanislovo (to paties užsakovo) mirtimi 1542 metais baigėsi ir pati "romėniška" giminė.
Tags: architektūra, katedra, renesansas, vilnius
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    Anonymous comments are disabled in this journal

    default userpic

    Your IP address will be recorded 

  • 0 comments