hurdahurda

Vido Poškaus žurnalas

Vilniečiai su kirviais
hurdahurda
Pirmajame seniausio Vilniaus miesto žemėlapio (tiksliau - panoramos) plane regimos dvi vilniečių poros - kilmingieji ir nekilmingieji, yra viena žaviausių šio kūrinio detalių.

Kalbame apie 1581 m. Vilniaus vaizdą iš Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo atlaso Civitates orbis terrarum.
braunas_vilnius

Ypač įspūdinga yra dviejų gestikuliuojančių vyriškių (tų nekilmingųjų) porelė dešinėje. Jeigu aristokratai nupiešti gana schematiškai, kaip ikonos ar kuo tikriausi sarmatiškojo portreto protagonistai (barzdotas ponas su antspaudu dešiniau - tikras pasipūtėlis - ar nebus jis koks Vilniaus vaivada? Aptariamu metu - 1565-1584 m. juo buvo Rudasis), tai kirviais ginkluoti mužikai - kuo tiksliausias gyvumo įsikūnijimas! Matyt žemesnis socialinis statusas nevertė piešusio juos dailininko taip įsipareigoti ir įsitempti (panašiai ikonose antraeiliai personažai tapomi kur kas laisviau)...

vilnieciai

Bet ne apie tai.

Du lyg besivaidijantys vyrai (vieno kirvis dar už juostos), kitas, vos ne rodantis "fuck'ą" kairiąja, o dešiniąja stipriai gniaužiantis kirvakotį, yra tiesioginė Vilniaus plano legendos (literatūrinio aprašo) iliustracija: ten daug kalbama apie vergiškos prigimties dykūnus, girtuoklius, mušeikas, "tikrus vergus" [Lietuva žemėlapiuose, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, p. 208.].

Kita vertus, tuose kirviuose galima įžvelgti ir religinį, ikikrikščioniškąjį aspektą.
Štai 1711-1773 m. Vilniaus jėzuitų pastoracinės veiklos dienoraštyje taip rašoma apie sostinės apylinkėse (konkrečiai - Turgeliuose) gyvybingą tradiciją:

"Kitoje vietoje, prie upės Jodzia, miškuose, vidutinio aukščio kalnelyje rytojaus dieną po Šv. Petro šventės vykdavo didžiulis žmonių susirinkimas, vadinamas 'Wialnio Turgialis'; kitaip tas susirinkimas vadinosi 'Žaysle'. Jų metu bendrai abiejų lyčių liaudis su dideliu prietaringumu atsidėdavo girtuokliavimui, kuris tęsdavosi ištisą dieną ir dvi naktis. Tuo tarpu visų vyrų prievolė tuose žaidimuose buvo turėti kirvį; jais iš pradžių žaisdavo, o paskui pradėdavo tokias kruvinas žudynes, kad kiekvienais metais jie skirstydavosi iš tos vietos, pralieję daug kraujo ir labai retai be žmogžudystės. Kad tie kruvini, neprotingi, iš pagonybės išlikę žaidimai nebūtų rengiami, daugiau kaip 100 žmonių buvo atgrasinti pokalbiais bažnyčioje ir kaimuose, o per išpažintis paskatinti pažadėti, kad jų daugiau nebelankys". [J.Lebedys, Lietuvių kalba 17-18 a. viešajame gyvenime, Vilnius, 1976, p. 211.]

Atkreipti dėmesį verta jau vien į tai, kad plane veiksmas taip pat rutuliojasi ant vietinio "velnio kalno" - Pamėnkalnio.

Sakyti, kad jėzuitai įveikė šį gražų senovinį paprotį - kapotis kirviais, būtų ne visai tikslu. Tačiau jų dėka tradicija prarado sakralinį pobūdį (be jokių ten mysterium tremendum) ir tapo paprastomis kaponėmis...

Karo žaizdos: kai kurie 1944 metų Vilniaus šturmo pėdsakai
hurdahurda
1944 metų liepos pradžioje - 8 dieną sovietinė kariuomenė pasiekė Vilnių ir kartu su operaciją "Ostra Brama" jau kelias dienas vykdžiusia lenkų Armija Krajowa pradėjo miesto šturmą. Bendras faktografinis ir chronologinis šio įvykio vaizdas yra pristatytas internetinėje publikacijoje (http://www.antraspasaulinis.net/e107_plugins/content/content.php?content.1161), o architektūrinės sostinės netektys užfiksuotos Vilniaus metraštininko Jano Bułhako fotografijose (žr. Lietuvos dailės muziejaus leidinį VILNIUS.1944. Jano ir Janušo Bulhakų fotografijų archyvas, Vilnius, 2009).

Kita vertus, neverta sklandyti virtualioje erdvėje ar sėdėti dulkinoje bibliotekoje - užtenka pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis ir įsitikinti, kad karo žaizdos mieste yra dar gyvos, galima sakyti - kraujuojančios, neužgydytos, neišgijusios, primenančios, kad laikas bėga greitai, tačiau atmintis išlieka...

Nekalbėsime apie elementarius pastatų nugriovimus (ne tik įvykusius tiesioginių karinių veiksmų metu, bet ir vėliau).

Bet kuriame Vilniaus taške galima išvysti ir iki mūsų dienų išlikusius apšaudymo pėdsakus.

Ypač jų daug yra Naujamiestyje ir Centre. Tai neturėtų stebinti. Tam esama keleto priežasčių. Pirma, Senamiestyje ne vienas nuo karo nukentėjęs pastatas buvo restauruotas arba tiesiog nugriautas. (Panašios dalios, žinoma, neišvengė ir vėlesnių epochų statiniai kitose vietose). Antra, aptariamoje Vilniaus dalyje nemažai yra vadinamojo "plytų stiliaus" objektų - o šie vien dėl savo charakteristikos - plytinių sienų, geriau išsaugojo tiesioginio-netiesioginio apšaudymo pėdsakus. Pastaruosius, ypač jeigu jie buvo ne tokie ryškūs ir ne į gatvę išeinančiuose (reiškia - ne tokiuose reprezentatyviuose) fasaduose, neskubėdavo užtaisinėti (galop - net ir kažkokie užglaistymai matomi net plika akimi). Galop - būtent čia, rajone aplink Lukiškių aikštę, pajėgesnio ir gausesnio priešininko iš rytų į vakarus spaudžiami vokiečiai liepos 10-11 dienomis sutelkė paskutinius gynybos židinius.

Įnirtingus mūšius liudija gerokai apgriautas Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių kampas (apskritai -Centre stalininė architektūra ženklina ypatingai nukentėjusias vietas).

Štai, kad ir pastatas, pažymėtas antruoju Pylimo gatvės numeriu. Labai aiškiai matyti jo nukentėję ir negrabiai atstatyti angokraščiai.
pylimo2_bendras vaizdas
pylimo2_angokrastis

Keli statiniai kaimynystėje - prie P.Cvirkos skvero, jau Pylimo gatvėje. Tiesioginiai pataikymai iš stambesnio kalibro šaudmenų.

Pastatas (Pamėnkalnio 2) žvelgiant nuo P.Cvirkos skvero. Kairiau, gilumoje matyti ir kitas namas, taip pat pažeistas šūvių.
pamenkalnio2_bendras vaizdas su pastatu kieme

Bendras sienos vaizdas. Kitoje pusėje buvusiems statiniams (galima spėti, kad ten buvo įsitvirtinę vokiečiai, ir rusai į juos šaudė viskuo, kuo galėjo) pasisekė liūdniau - jų vietoj stovi stalininiai...
pamenkalnio2_bendras vaizdas

Pataikymas iš stambesnio kalibro.
pamenkalnio2_didelis kalibras

Matyti, kad taikyta į langą
pamenkalnio2_prie lango

Pastatas už to paties namo, kiemo gilumoje.
pamenkalnio4_bendras vaizdas

Vėlgi stambus kalibras...
pamenkalnio4_didelis kalibras

Dvi skylės.

pamenklanio2_dvi skyles

Pastatas su gorgolėmis Pamėnkalnio gatvės gilumoje. Apdaužytos plytos, greičiausiai, ne laiko, o karo randai.
pamenkalnio25_bendras vaizdas
pamenkalnio25_cokolis
pamenkalnio25_pazeidimai

Labai aiškiai matomi kulkų pėdsakai Gedimino prospekte esančio daugiabučio (nr. 36) vidinėje pusėje. Kai kas negrabiai užglaistyta, kitkas palikta...
gedimino pr_bendras vaizdas
gedimino pr_pazeidimai
gedimino pr_pazeidimai_cokolis
gedimino pr_uztaisymai

Visų okupacinių valdžių saugumo rūmai. Šūvis į akmeninį cokolį. Vėlgi - matyti į kurią pusę judėjo rusai, ir kurlink judėjo vokiečiai. Tai yra - raudonarmiečiai juos apšaudė. Pylė kaip reikiant...
saugumo siena1
saugumo siena2

Nuo apšaudymo gerokai nukentėjusi Šv. Jokūbo ligoninė (buvo pažeisti ir Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios bokštai bei fasadas).
Abu ligoninės statiniai - "plytų stiliaus". Vienas, dešinys, dėl didesnių pažeidimų buvo nutinkuotas. Kitas iki mūsų dienų rodo savo žaizdas.

Kairio pastato bendras vaizdas. Rusai judėjo nuo Žaliojo tilto, vokiečiai traukėsi link Žvėryno.
jokubo ligonine_bendras vaizdas

Stambesni ir smulkesni pažeidimai. "Plytų stiliuje" jų nebeužmaskuosi...
jokubo ligonine_didesnis kalibras
jokubo ligonine_smulkesni pazeidimai

Pažeistas karnizas.
jokubo ligonine_pazeistas karnizas

Čia tas dešinysis pastatas - užtinkuotas.
jokubo ligonine_uztinkuotas pastatas

Štai taip tai atrodė 1944 m.
bulhakas_jokubo ligonine

Galop - Lukiškių kalėjimas. Apšaudyti korpusai ir sienos.
lukiskes_bendras korpuso vaizdas
lukiskes_korpuso detale_uztaisymai
lukiskes_bendras vaizdas
lukiskes_uztinkuoti pazeidimai
lukiskes1
lukiskes2

Išlikusios karo žaizdos gerai rodo - kas puolė, o kas gynėsi. Kad "fašistkaja nečist" buvo genama Vakarų kryptimi, kad mieste virė įnirtingos gatvių kautynės, kuriose, kas baisiausia - kentėjo ne tik pastatai, bet žuvo ir žmonės.

Sovietinės dokumentinės kronikos pradžioje matomi nuo rytinių Vilniaus kalvų miestą apšaudantys raudonarmiečiai, o 6.23 atkarpoje iš paukščio skrydžio užfiksuota nuo apšaudymų stipriai nukentėjęs Naujamiestis - vieta tarp Didžiosios Pohuliankos ir K.Kalinausko gatvių...
https://www.youtube.com/watch?v=bkBsSe-3b_g

Gegužės mėnesio tapiniai
hurdahurda
Tapiniais šiuos darbus pavadinau dėl to, kad juos tapiau, nežinodamas, kada vyks jų pabaiga. Kaip banalu sakyti, tačiau buvo svarbus pats procesas - tiksliau - jausmų iškrova. Žinau, kad taip galima nusivažiuoti iki visiškai apnuogintų nervų. Arba atvirkščiai - tapinius paversti kuo tikriausiais tapetais, ornamentinėmis kompozicijomis. Va štai šito dalyko bijojau labiausiai. Norėjau, kad tai būtų tapyba, o ne dekoro procedūra...

Pats literatūriškiausias (bent jau savo pavadinimu) - būtų šis. Inspiravo jį gatvėje matytas vaizdas. Rytais kavą geriu lauko kavinėje prieš Dramos teatrą. Žiopsau į Kuzmos mūzas, praeivius (žiopsančius į skulptūras), moteris, automobilius ir medžius. Akyse užstrigo viena teatrinė afiša, kurioje iš tolo regėjosi, kad aktorei dega galva...

Deganti galva. 2014 m.
deganti galva

Didžioji dalis darbų pavadinta paprastai - "be pavadinimo". Nes iš tiesų nesinorėjo sutapatinti tapomos plokštumos (kurią visuomet norisi padaryti trimate ir judančia) su konkrečiais vaizdiniais....

Žemiau - viena iš didesnių kompozicijų (kokia pusantro metro... - tingiu matuoti). Analogiška formatu, tik spalviškai kitokia dar nebaigta. Laukia pratęsimo. Nors kai kada mankai, mankai ir nežinau, kada baigsi. O kartais: "Viens-du ir damkės". Pastarasis, apačioje, iš tokių...

Be pavadinimo. 2014 m.
be pavadinimo

Čia yra ne mano sugalvojimas - esu regėjęs, kad autorius parašo "be pavadinimo", o paskui, skliausteliuose vis tiek įrašo pavadinimą. Kvaila idėja. Nes kaip "be pavadinimo", jeigu tas pavadinimas yra? Tiesiog inspiravo konkrečios nuotaikos, motyvai, temos, bet nesinorėjo jų atvirai (kaip kortų) išskleisti.
Šiek tiek išsiduosiu - kadangi visą pavasarį per nervus kala Rytų fronto įvykiai Ukrainoje, trumpinys DNR yra iš ten. Doneckaja Narodanaja Respublika... Su genetika nieko bendro. Nors - why not?

Be pavadinimo (DNR). 2014 m.
be pavadinimo nr 2

BTR - analogiškas atvejis. BTR - tai "броневой транспортёр". Čia jis ir dega.

BTR. 2014 m.
btr

Be pavadinimo. 2014 m.
be pav1

Be pavadinimo. 2014 m.
be pav2

Be pavadinimo. 2014 m.
be pav3

Keli didesni formatai (apie 90x80 cm, regis).

Be pavadinimo. 2014 m.
be pav4

Be pavadinimo. 2014 m.
be pav5

Be pavadinimo. 2014 m.
be pav6

Šitas ne toks didelis.

Be pavadinimo. 2014 m.
be pav7

Keletas kompozicijų, dedikuotų kūno spalvai ir šiaip pačiam kūnui. Tokio neblogo dažo keletą tūbelių buvau nusipirkęs.

Be pavadinimo (Kūno spalva). 2014 m.
be pav8_kuno spalva

Be pavadinimo (Šiek tiek kūno). 2014 m.
be pav12_siek tiek kuno

Be pavadinimo. 2014 m.
be pav9

be pav10

Daug kas, konkrečiai tas, kas pastebėjo, kad "natūra yra dūra...", buvo teisus. Galvoje egzistuoja ribotas jausmų, nervų ir energijos kiekis. Tad išprotauti abstrakčias ar pusiau abstrakčias kompozicijas yra nedėkingas užsiėmimas. Visgi aplinka diktuoja. Nežinau, ką norėjau pasakyti šiuo pasažu - turbūt tik tai, kad iš gegužės mėnesį tapytų darbų ypač esu patenkintas būtent šiuo. Manau, kad jis vykęs.
Dar toks ekskursas - mano tėvas dalyvavo viename plenere. Autorė, tapanti abstrakcijas (ar mananti, kad tai daro), sukrovė krūvą savo drobių ir paklausė: "Kuri yra geriausia? Na kaip?". Paprastai sakoma: "Va šitas". Arba - "Šitas". "Šitas yra geras". "Šitas būtų geras [arba blogas], jeigu ne...". Iš tiesų turbūt reikia žiūrėti kompleksiškai. Čia kaip grojime improvizuojant. Yra visokių vietų ir jų visokių reikia. Arba poezijoje (anksčiau esu ją šiek tiek rašęs) - skaitai, skaitai, įsijautęs bičiuliams, o jie, slėpdami žiovulį, sako: "Labai gražu". Mintyse šaukdami: "Nustok!".
Taip tad su tais tapiniais...

Be pavadinimo. 2014 m.
be pav11

Indiški viršeliai
hurdahurda
Indija Lietuvoje buvo žinoma ir gerbiama nuo amžių amžinųjų. Tai lėmė daugybe faktorių: bendra indoeuropietiškoji kilmė, kalbiniai sentimentai, pagonybės ir induizmo paralelės, galop - paprastas dėmesys ir žavėjimasis egzotika.
Galima sutikti su Edwardu W. Saidu, teigusiu, kad Indija europietiškoje sąmonėje egzistavo kaip kertinis įsivaizduojamos geografijos elementas. Tai patvirtintų net sovietiniu laikotarpiu leistos grožinės literatūros knygos, kuriose, žinoma, dominuojantys moterų atvaizdai ant viršelių reprezentavo ir patį literatūrinį siužetą (o indiškoje beletristikoje, panašiai kaip kinematografijoje, kūrinys be meilės ir moters yra tiesiog neįsivaizduojamas).

Man pačiam asmeniškai visuomet patiko ir patinka (ir patiks) klasikas - Rabindranathas Tagorė. Įdomu, kad vienas pirmųjų, dar 1925 m. išvertusių jo "Namus ir pasaulį", buvo bendrinės lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis. Asmeninę meilę Tagorei stiprina ne tik jo lyrika ar dailės kūriniai (atmintyje įsirėžė kadaise Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje buvo eksponuota reprodukcijų paroda), bet ir romanų viršeliai.

Paminėsiu bent du:

R.Tagorė, Namai ir pasaulis, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. Viršelio autorė: R.Gabrėnaitė
tagore_namai ir pasaulis_vilnius_valstybine grozines literaturos leidykla_1959_r_gabrenaite

R.Tagorė, Sudužusios viltys, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. Viršelio autorius: V.Jankauskas.
tagore_suduzimas_vilnius_valstybine grozines literaturos leidykla_1963_v_jankauskas

Šie du autoriai - R.Gabrėnaitė ir V.Jankauskas atstovauja chruščiovinio "atšilimo" epochai (kuomet Sovietų Sąjunga palaikė ypatingai glaudžius ir draugiškus politinius, ekonominius, kultūrinius santykius su Indija). Tuometinis menas, besivadavęs iš stalininio "realizmo" ir gerokai praskiestas modernaus formalizmo, turėjo žavesio bent jau kaligrafiškos linijos subtilumu. Tamsiaakės indiškos gražuolės su visais sari, ghagra choli, salwari kameez, bindi, tilaka ir kitokiais atributais tam šarmui suteikė specifinės dvasios.

Panašaus pobūdžio ir dvasios yra lietuviškos erotinės fotografijos "guru" - R.Dichavičiaus 1961 metais sukurtas viršelis Š.Čotopadhajaus "Sudegintiems namams". Dar pastebėčiau, kad tiek savo linija, tiek baltu fonu, bent ši iliustracija kartoja Bolivudo produkcijos, taip intensyviai rodytos sovietiniuose kino teatruose produkciją...

Š.Čotopadhajus, Sudeginti namai, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. Viršelio autorius: R.Dichavičius.
cotopadhajus_sudeginti namai_vilnius_valstybine grozines literaturos leidykla_1961_r_dichavicius

Taigi - moterų atvaizdai dominuoja Indijos literatūros kūrinių lietuviškuose viršeliuose 7-9 dešimtmečiais. Net per šį žanrą galima įžvelgti nuoseklią stilistinę slinktį nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios kaligrafiškumo į 8 dešimtmečio stilizaciją ir 9 dešimtmečio fotografiškumą.
Kiekybiniu požiūriu taip pat daug šokančių moteriškos lyties veikėjų. Nieko nuostabaus - indų filmuose taip pat daug dainuojama ir šokama. Ir net gailios ašarėlės braukiamos...
Moterys viršeliuose šoka, gestikuliuoja, koketiškai žvilgčioja ir šypsosi...

H.A.Abasas, Keturios širdys - keturi keliai, Vilnius, Vaga, 1966. Viršelio autorius: R.Šaliamoras.
abasas_keturios sirdys-keturi keliai_vilnius_vaga_1966_r_saliamoras

M.M.H.Rusva, Šokėja, Vilnius, Vaga, 1969. Viršelio autorė: V.Jovaišienė.
rusva_sokeja_vilnius_vaga_1969_v_jovaisiene

R.S.Zachir, Kurtizanės duktė, Vilnius, Vaga, 1971. Viršelio autorius: K.Katkus.
zachir_kurtizanes dukte_vilnius_vaga_1971_k_katkus

K.Markandaja, Godumas, Vilnius, Vaga, 1973. V.Ambrazevičius.
markandaja_godumas_vilnius_vaga_1973_v_ambrazevicius

R.K.Narajanas, Gidas, Vilnius, Vaga, 1974. Viršelio autorė: R.Stasiūnaitė.
narajanas_gidas_vilnius_vaga_1974_r_stasiunaite

Pramčando Nirmala - apie patriarchatą, prievartines vedybas ir moters tragediją kalbantis pasakojančio romano viršelis yra ypač kinematorgrafiškas (ir vėlgi afišiškas). Visas siužetas yra papasakotas V.Leonavičienės nupieštose akyse...

Pramčandas, Nirmala, Vilnius, Vaga, 1974. Viršelio autorė: V.Leonavičienė.
candas_nirmala_vilnius_vaga_1974_v_leonaviciene

Šanis, Juodas vanduo, Vilnius, Vaga, 1978. Viršelio autorius: V.Bakšys.
sanis_juodas vanduo_vilnius_vaga_1978_v_baksys

Jašpalas, Amita, Vilnius, Vaga, 1981. Viršelio autorius: K.Markevičius.
jaspalas_amita_vilnius_vaga_1981_k_markevicius

G.Šlektavičiaus sukurtas viršelis U.Aško "Griūvančioms sienoms" - jau be moteriškų pavidalų (natūralu, kadangi pagrindinio veikėjo prototipas ir buvo pats autorius; nors pati pradžia ir mezgasi nuo to, kad jaunuolis Četanas slapta apžiūrinėja jam paskirtą nuotaką...). Viskas atlikta tuo 8-ojo dešimečio stiliumi - su multiplikuotais ir muzikalaliais (G.Šlektavičiaus kūrybos specifika) psichodeliškai popsiniais elementais.

Aškas, Griūvančios sienos, Vilnius, Vaga, 1976. Viršelio autorius: G.Šlektavičius.
askas_griuvancios sienos_vilnius_vaga_1976_g_slektavicius

Panašus - net spengiantis ( ir dar ryškiaspalvis) yra L.Prialgauskaitės viršelis Šankaro "Kryžkelei" (originalus pavadinimas - Chowronghee - Kolkatos miesto rajonas), šiek tiek dreizeriškai pasakojančiai (kažkaip indų literatūrai apibūdinti labai tinka tas "pasakojimo" terminas) apie jaunuolio Šankaro (taip pat autobiografinis elementas) darbą viešbutyje. Toks psichologinis ir socialinis Kolkatos "grietinėlės" ir ne tik pjūvis...

Apskritai, reikia pastebėti, kad indiška tematika bent jau knygų viršeliuose jų autoriams leido šiek tiek paeksperimentuoti (ar bent pažaisti) su ryškiomis spalvomis bei dekoratyviomis formomis. Tokių čia tikrai yra...
O dar ta muzikali ritmika, perteikta įstrižainio komponavimo būdu...

Šankaras, Kryžkelė, Vilnius, Vaga, 1980. Viršelio autorė: L.Prialgauskaitė.
sankaras_kryzkele_vilnius_vaga_1980_l_prialgauskaite

Galop eksperimentalisto (tokia psichoanalizės spindulių nutvieksta indiškos literatūros kryptis) I.Džošio "Paukštis be gūžtos" su S.Šarkino viršeliu. Vėlgi Kolkatos lūšnynuose besikapanojantis protagonistas kovoja su neteisybe ir mąsto apie visos žmonijos išganymą. Viršelis - kaip dera 9-am dešimtmečiui, veikiamas fotorealizmo kaip išraiškos priemonės ir egzistencializmo kaip požiūrio į gyvenimą...

I.Džošis, Paukštis be gūžtos, Vilnius, Vaga, 1984. Viršelio autorius: S.Šarkinas.
dzosis_paukstis be gustos_vilnius_vaga_1984_r_sarkinas

Kosto Poškaus studija
hurdahurda
Dailininko Kosto Poškaus studija yra Ulonų gatvėje Alytuje...
Karingas gatvės pavadinimas tegul nieko nestebina, kadangi ši vieta nuo rusų caro Nikolajaus II laikų yra skirta karinėms reikmėms. (Priminsiu, kad Rusijos kariuomenės 43-ajai artilerijos brigadai skirto komplekso statybomis rūpinosi generolas majoras Valerijonas Dobužinskis - Mstislavo tėvas).
Sovietmečiu (9-ajame dešimtmetyje) Tarybinės armijos, Nepriklausomybėje - Ulonų gatvės šeštuoju numeriu pažymėtas "plytų stiliaus" pastatas tapo kuo tikriausia dailininkų kolonija, kur po vienu stogu gyveno ir fotografai (atstovaujami, visų pirma, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus Alytaus sekcijos apskritai ir Vytauto Stanionio konkrečiai), ir tapytojai, bei netgi architektai.

Laukujis įėjimas į K.Poškaus ir kitų menininkų studijas yra siaurajame pastato gale.
Priešingoje pusėje taip pat esama analogiško patekimo. Menininkai niekuomet nebuvo kolonizavę pirmojo aukšto - vienu metu ten rezidavo "Aro" policininkai (pamenu tuos aukštus, stambius vyrus), vėliau - statybininkai.
iejimas

Užlipimas į antrąjį aukštą.
Durys tiesiai veda link fotomenininkų. Dešiniau, už posūkio, ilgą laiką stūksojo Redo Diržio metalinė konstrukcija. Iš geležinių vamzdžių išlankstyta skulptūra kėlė šiokį tokį psichologinį ir fizinį diskomfortą - visuomet atrodydavo, kad tamsoje galima ant jos "užsirauti" ir pasilikti kaboti kaip kokiuose spąstuose.
laiptine

Link K.Poškaus reikia kopti dar aukščiau - į pačią palėpę.
Po nuožulniu jos stogu, pietinėje pusėje, ji ir yra. Štai durys. Kairėje - kolegos Alvydo Petkevičiaus (rašomuoju metu studija jau parduota kažkokiam "pasauliečiui"). Dešiniau - pažymėtos pasienio stulpo principu - aptariamo autoriaus.
durys i studija

Įėjus pradžioje patenkama į tamsoką priebutį.
Jeigu šeimininkas būna vietoje, pabeldus į duris, pasigirsta skardus jo:
- Prašau!

prieskambaris

Esminė studijos erdvė yra tokia - nuožulnios lubos ir trikampiai švieslangiai. Tipiškas 80-ųjų metų architektūrinės minties ir jos polėkio įsikūnijimas.
Būkime atviri - studija yra gana ankšta. Pats K.Poškus pasiteisintų: "Mėgstu užsiversti". Aš pats iš vaikystės pamenu šią erdvę įsikūrimo stadijoje. Tuomet buvau vaikas, todėl viskas atrodė (buvo visiškai tuščia) kur kas erdviau.
studijos bendras vaizdas

Bet grįžkime į prieangį.
Siena nukabinėta ideologinio turinio afišomis ir iškabomis. Plyšyje taip pat įremtos slidės (šalia kareivinių rajono yra Vidzgirio miškas ir Poligonas - idealios vietos žiemos sportui). Koliažas, kuriame Nikita Chruščiovas laiko kiaulės galvą - iš studijų Dailės institute laikų. Geranoriški kolegos patarė šios kompozicijos užduoties geriau nerodyti - dėl galimų nemalonumų.
plakatai ir slides

Šalia sukalti medinės lentynos piešiniams ir kitokio pobūdžio kūrybai.
Tie popieriniai ritiniai - iš įvairių metų ir skirtingų jų laikų (vasara, žiema ir panašiai). K.Poškus mėgsta japonų dailę ir jų ritinėlius.
popieriniai ritiniai

Žemiau įmestas maišas su pripučiama rusiška valtimi "Ufimka".
Tas daiktas nuo vaikystės buvo šeimyninė svajonė. Pamenu tą dieną, kai mano gimdytojas ją pirko. Tą patį vakarą ją pripūtėme ir išbandėme ant žolės vasarvietėje. O jau kitą (beje, lyjant lietui) važiavome į Pirmąją Varėną ir įgyvendinome kelių dienų vandens žygį iki Merkinės. Valtis - kuo tikriausias rusiškas produktas. Sunki, atsiduodanti (man kvepianti) guma. Pečius ypač veržia siauri diržai. Bet patikima - tvirta ir panašiai.
valtis ufimka

Ant priešingos sienos kabo įvairių dailininkų dovanoti paveikslai.
Žemiausiai esantis grafikos darbas - K.Poškaus sesers Emilijos Poškutės-Pumputienės kūrinys.
dovanoti paveikslai

Šalia - lentynėlė su fotoaparatu ir fotografo Zenono Bulgakovo negatyvu.
Jame galite pamatyti valgantį šių eilučių autorių. Kuomet lankiau darželį (ar tik ne 14-as jo numeris?), administracija paprašė padaryti meniu apipavidalinimą. Vieną regis vasaros vakarą dėdė Zenonas (taip, o ne kitaip vadinome) atėjo su aparatu. Buvau tik išsimaudęs vonioje (matyt sekmadienį), apsirengęs švaria pižama ir valgiau keptas bulves su pienu. Pagal nuotraukų seriją buvo padaryta šilkografija. Meniu skelbė: "Pusryčius pavalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, vakarienę atiduok priešui". Kiekvieną dieną, eidamas į savo darželio grupę, matydavau šį lozungą su patiekalų sąrašu laiptinėje. Kadangi jau buvo vyresnėje grupėje ir skaityti mokėjau, žodžius išmokau atmintinai. Vis laužiau galvą - kaip surasti priešą ir atiduoti jam savo vakarienę...
lentynele su fotoaparatu ir meniu negatyvu

Šalia to paties Z.Bulgakovo 1980-ais įamžinta šeima.
Rėmai ir inskripcija - K.Poškaus gamybos.
bulgakovo nuotrauka

Šalia šios nuotraukos kabo nebenaudojama paletė ir nedidelis Lenino biustas.
Kaip ir dera Iljičiui - jis pakartas ant virvelės. Na, o tas didysis lynas yra skirtas surinktų vaistažolių džiovinimui.
panaudota palete ir leninas

Dar siūlyčiau pakelti galvas palubėn.
Keletas ankstesnių laikų plakatų.
lubos su plakatais

Na, vėlgi kartą atsigręžus atgal, galima pamatyti anūkės dviratį ir du svarmenis.
Juodasis priklauso K.Poškui ("Tapant labai sveika pakiloti 'girą', arba kai būna šalta..."), baltasis yra mano. Paveldėjau jį iš buvusios lopšelio auklėtojos Angelės, gyvenusios Alovės gatvėje. Tempėme iš ten pasikeisdami trise - tėvas ir sūnus, bei dėdė Petras (K.Poškaus brolis). Turiu pastebėti, kad svoris ne mano pajėgumams...
giros ir anukes dviratis

Ženkime toliau. Į gilumą.
Ant knygų lentynos priklijuotos degtinės etiketės ir studijų laikų bičiulio Algio senas kalėdinis sveikinimas.
degtines etiketes ir sveikinimas

Knygų ir žurnalų lentyna.
Žurnalų - kad ir senų Bildende Kunst, Sztuka, Projekt, Művészet numerių - sovietmečiu jie buvo prenumeruojami ir tarnavo langu į platesnį meno pasaulį. Dabar kai kuriuos tiesiog gaila likviduoti, juolab, kad ir menų ten būta visokių. Ir geresnių, ir labai gerų, ir nieko gero. Kaip visada.
knygu lentyna

Ant knygų lentynos - "smetoninė" agurkų skardinė.
Puikiausias įrodymas, ką lietuviai eksportavo anglams.
agurku skardine

Iš K.Poškaus tėviškės - tame pačiame Alytuje, visai netoli studijos (Varėnos gatvėje) atkeliavęs vokiečių kariuomenės maišas.
Muziejinis eksponatas. Net sovietiniais laikais šis daiktas būdavo naudojamas pagal paskirtį (žinoma, išvertus išorę vidun).
maisas ir agurku skardine

Šalia knygų lentynos - sofa.
Ant naminio divono numestas krepšys, paprastai kursuojantis ant K.Poškaus peties. Ir knyga apie slankas - vienas Lietuvoje gyvenantis prancūzas paskolino pavartymui (nes būdamas paukščių medžiokliu, dar nori kažką iš savo aukų pamatyti užfiksuotą mene).
lova su knyga ir krepsiu

Indauja (iš K.Poškaus uošvijos Nemuno gatvėje) ir 1972-1974-ų metų patirties, įgytos sovietinėje kariuomenėje (tarnaujant estų okupantu netoli buvusiame Talino raketiniame dalinyje) atributas.
indauja ir kitelis
munduras

Netoli indaujos (kaip ir dera) - paties K.Poškaus sumūryta krosnelė.
Ir šildymui, ir virimui.
krosnele

Virš krosnelės - Dzūkijoje aptiktas gyvulio žandikaulis (su K.Poškaus nuauksuotais dantimis) ir įnagis žievei nulupti nuo rąsto iš Kamorūnų kaimo (taip pat pietinė Lietuva).
zandikaulis ir nuzievintojas

Vienas pagrindinių studijos taškų - siena ir grindys su tapoma drobe.
Kadangi paveikslas dar nebaigtas, autorius pageidavo, kad nebūtų įtrauktas į kadrą. Išduosiu, kad reportažo metu (o ir šiaip) K.Poškus buvo inspiruojamas senojo Egipto meno. Visi mes (tai yra civilizacija) juk iš ten - iš Kemet...
grindys su tapomu paveikslu

Dažai ant grindų.
dazu tubeles

Paletė.
palete

Pertvara, skirianti darbinę erdvę nuo kūrybos padėjimui skirto kampo.
piesiniai ant sirmos

Čia pat pakabinta "sietkutė".
Kaip pamenu, priklausė ji K.Poškaus seseriai Emilijai. Sovietiniais laikais ji skyrėsi savo "mandrumu". Ir spalvota, ir medinėmis apskritomis rankenomis ir dar net su virvute pasikabinimui ant peties!
sietkute

Už baltos užuolaidos (a la Darius Mikšys)...
uzuolaideles

Kaip ir dera, už baltos užuolaidėlės - menas.
"Labai sveika savo darbus kartais peržiūrėti ir padeginti" - sako K.Poškus. Tam, beje, tarnauja jau minėtoji krosnelė.
uz uzuolaideliu

Arbatinis stalelis.
Anksčiau šioje apskritoje "tumboje" ant ratukų ar jos giminaitėje (berods atsiradusioje tais laikais, kuomet K.Poškus dirbo dailininku BGAK'e - Buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate) laikėme žiurkėną. Paskui dailininkas tą voljerą ištapė Zodiako ženklais ir pavertė staleliu.
apskritas stalelis

Kitas darbinis kampas - kompiuterinis staliukas.
Čia K.Poškus rašo savo tekstus "Šiaurės Atėnams" ir panašiai.
kompiuterinis staliukas

Amalas (ar tik ne iš Mižonių kaimo prie Merkinės?) ir blizgė.
amalas ir blizge

Senas žadintuvas ir skrynia.
Iš Varėnos gatvės.
zadintuvas ant kuparo

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.

Kaip gotika glamonėjasi su renesansu: Vilniaus Šv. Kryžiaus koplyčia
hurdahurda
Gajus yra stereotipas, kad renesansas, būdamas antipodišku gotikai, kovojo su šiuo ankstesniu stiliumi ir pasaulėžiūriniu reiškiniu kaip šventasis Jurgis su mistiniu drakonu. Nuo Erwino Panofskio tyrinėjimų (o gal ir anksčiau) jau lyg ir nekyla abejonių, kad nebuvo tik juoda-balta, jog renesansas yra daug kuo skolingas gotikai ir taip toliau, ir panašiai...

Tos gotiškai renesansinės (o taip pat manieristinės) dermės ypač daug yra į Šiaurę nuo Alpių esančioje XVI amžiaus Europos architektūroje ir tuometiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statiniai nėra jokia išimtis.
Štai, kad ir Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio rūpesčiu sostinėje 1543 metais pastatytoji Šv. Kryžiaus koplyčia.
Tas objektas žymus jau vien dėl to, kad nors ir po nemažų pakeitimų ir inversijų, egzistuoja pakankamai autentišku savo pavidalu (žinoma, ačiū ir restauratoriams). Ypač daug garbės šiai Koplyčiai teikia tai, kad būtent XVI amžiuje statytų (ir ypač) sakralinės paskirties statinių yra likę be galo mažai (reikia turėti omenyje ir Reformaciją, ir pirmuosius renesanso kaip stiliaus žingsnius - vietinių statytojų bei užsakovų jis dar nebuvo taip organiškai pripažįstamas, kokiu tapo septynioliktojo šimtmečio pradžioje).

Bet apie viską iš eilės ir po truputį...

Pirmas dalykas (kurį ir pavadinome inversija) - tai Koplyčios įjungimas į vėliau įsikūrusį vienuolyną. 1635 metais tuometinio Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos globojami bonifratrai įsigijo šias valdas ir pastatė naują bažnyčią, buvusią Koplyčią inkorporuodami į naujojo vienuolyno kompleksą (visos priešistorės - pranciškonų nukankinimo, kolonos jų atminimui pastatymo čia nepasakosime).
Tokios inversijos nebuvo kažkas netipiško. Pakanka prisiminti Naujųjų Trakų parapijinę bažnyčią, kuri dar gotikos laikotarpiu buvo praplėsta senesnį statinį pakeitus didesniu ir kitaip orientuotu. Arba kuo tikriausias Koplyčios giminaitis - senoji Pašušvio bažnyčia, XVIII amžiuje paversta naujos šventovės transpetu.

Pateiktame vėlesnės bonifratrų bažnyčios ir vienuolyno plane Šv. Kryžiaus koplyčia yra apvesta ovalu
planas

Prakalbus apie Koplyčios giminaičius, taip galima minėti bendralaikę Pašušvio bažnyčią (atsiradusią dešimčia metų vėliau - 1553 metais, ir statytą kaip protestantų maldos namai). Kita vertus, turint omenyje paminėtą gotikos ir renesanso stilių santykių problematiką, į akis krenta ne taip seniai iki Koplyčios atsiradimo statytą lietuviškos gotikos perlą - Šv. Onos bažnyčią Vilniuje.
Kas jungia visus šiuos tris statinius - gotikinę bažnyčią (Šv. Onos), renesansinę koplyčią (Šv. Kryžiaus) ir protestantiškus maldos namus (Pašušvyje)? Ogi stačiakampis planas, vienanavė erdvė ir trikampė apsidė - gotikai ypač tipiški ir mėgsti atributai.
Šioje vietoje dar reikėtų paminėti geografiniu (ne taip toli nuo Vilniaus), chronologiniu (statyta 1529 m.) ir fundaciniu (Goštautai giminiavosi su Alšėniškiais) aspektais artimą Šv. Mikalojaus bažnyčią Geranainyse, funduotą Albrechto Goštauto (simboliška, kad Vilniaus katedroje Alšėniškis ir Goštautas skulptūriškai žvelgia vienas į kitą): http://be.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D0%B0%D1%81%D1%86%D1%91%D0%BB_%D0%A1%D0%B2%D1%8F%D1%82%D0%BE%D0%B3%D0%B0_%D0%9C%D1%96%D0%BA%D0%B0%D0%BB%D0%B0%D1%8F,_%D0%93%D0%B5%D1%80%D0%B0%D0%BD%D1%91%D0%BD%D1%8B.

Kairėje turime Šv.Onos bažnyčios planą, dešinėje - Pašušvio maldos namų planą (1553 metų statinys užjuodintas)
planai

Štai toji gotiškai trikampė Koplyčios apsidė. Tokios regimos ne vienoje gotikinėje Vilniaus bažnyčioje ir net ortodoksų cerkvėse
apside

Ir į kitą vietą permūryta fundacinė plokštė. Šriftas jau renesansinis...
fundacine plokste

Šv. Onos bažnyčia ir Koplyčia taip pat minėtinos dėl savo fasadų. Tiesa, egzistuoja vienas esminis skirtumas - gotikinis šedevras neįsivazduojamas be savo "vizitinės kortelės" - dviejų bokštų. Tačiau tiek vieno, tiek kito statinių atveju fasade labai ryškiai yra įkomponuota tą fasadą suveržianti (it koks diržas) - arka.

Štai toks yra Koplyčios fasadas. Gotikinės kalbos ypatybėms galima "nurašyti" ir piliastrais (apie juos netrukus) pabrėžtą kilimą viršun, kurį (visgi) labai jau renesansiškai harmonizuoja horizontalus ženklių karnizų ritmas...
fasadas

O čia Šv. Ona. Dvi arkos - viena renesansiškai pusapskritė (turbūt leidžianti kalbėti apie jau besikalančio renesansinių žiedų aromatą), kita (kaip ir pats sudėtingas sprendimas) - įmantriai išlenkta a la Flamboyant...
onos fasadas

Dar reikia pastebėti, kad triumfo (o kokios dar kitos, jeigu ne šios) motyvas, teoriškai pagrįstas ir praktiškai įdiegtas Leono Battistos Alberčio (žr. jo projektuotas bažnyčias), buvo mėgstamas dar XV amžiaus itališkajame Renesanse. Mėgo jį ir kitas Renesanso "tėvas" - pats Filippo Brubelleschi (užtenka pažvelgti į Cappella Pazzi).

Koplyčia unikali dar ir tuo, kad joje bene pirmą (ar vieną iš pirmųjų ir be to - išlikusių) kartą yra naudojami orderiniai elementai. Ne bet kaip - sistemingai (kaip visuminis konstrukcinis-puošybinis elementas). Ir ne bet kokie - o toskaniškojo orderio. Čia tik galima pastebėti, kad būtent toskaniškasis orderis buvo be galo populiarus ir renesansinėje, ir barokinėje Didžiosios Kunigaikštystės architektūroje. Tai turbūt lėmė ir paprastos jo formos (vietos meistrams tai buvo lengvinanti aplinkybė), ir, galbūt, ne paskutinėje vietoje buvo Palemono legenda. Kokį, jeigu ne romėniškąjį (ir dar įkūnijantį respublikoniškojo paprastumo idealus) turėjo prieš savo akis matyti iš Romos atvykusių patricijų palikuonys? Alšėniškiai juk buvo iš tokių...
Verta atkreipti dėmesį į tai, kaip tie piliastrai kyla vienas virš kito it kokie akrobatai - visgi pirmieji renesansiniai statiniai Didžiojoje Kunigaikštystėje kilo Italijoje klestint įmantrioms manierizmo formoms...

Cokolinis tarpsnis
cokolinis tarpsnis

Tarpsnis su arka
tarpsnis su arka

Atkurtas frontonas
frontonas

Atskiro pasakojimo nusipelnytų Koplyčios vidaus erdvė. Į ją patekau visai netyčia. Vienuolė, tvarkiusi šią erdvę vieną vasaros pavakarę, neatsargiai pravėrė duris į ją. Šmurkštelėjau vidun (kaip tas katinas, kuris visuomet nori palaižyti kamaroje saugomos grietinės-grietinėlės). Sesuo buvo labai nepatenkinta, nors to stengėsi ir nerodyti. Drebančiomis iš nekantrumo ir susižavėjimo (fantastiška atmosfera, kurioje jaučiasi amžių slinktis ir prisilietimai - dar kartą ačiū ir restauratoriams už puikų darbą!) rankomis spaudinėjau fotoaparato mygtuką. Kai tik išėjau laukan, durys vėl ilgam buvo uždarytos.

Vakarinė interjero siena
interjeras_vakarine siena

Verta atkreipti dėmesį į archivoltą (arkos apvadą) viršutinėje vidinės sienos dalyje. Ši dalis (beje, atkreiptinas dėmesys į renesansinių formų ir proporcijų arkos piešinį) primena ne ką kitą, buvusios Karalių (dabar - Valavičių) koplyčios (centrinio plano kupolinio pastato) konfigūracijas. Joje analogiško silueto arka konstruktyviai rėmė ir vizualiai sujungė pendentyvų poras (http://hurdahurda.livejournal.com/tag/renesansas#post-hurdahurda-7893). Iškalbingas faktas, kad Pauliaus Alšėniškio antkapinio paminklo (1550-1555 m.) autoriumi buvo ne kas kitas, o pats Giovanni Maria Padovano, leidžia kelti prielaidą, kad ir Šv. Kryžiaus koplyčios bent jau eskizą galėjo kurti koks nors italų meistras, kurių anuo metu mūsų platumose (Žygimanto Senojo ir ypač Bonos Sforcos dėka) tikrai netrūko.

Siena - gotikinis mūrijimas
interjero siena

"Pasaulietinę" koplyčios erdvę nuo presbiterijos skirianti arka (ji taip ir vadinama - "triumfo"). Pusapskritė, o ne smailėjanti (kaip būtų gotikoje)...
sienos_triumfo arkos fragmentas

Medinės lubos. Kažkas tarp gotikos (Lietuvoje tai buvo dažna) ir renesanso (net Italijoje iš ankstyvųjų krikščioniškų bazilikų atgaivintos horizontalios lubos tapo norma)
presbiterijos lubos

Vėl triumfo arka viduje
triumfo arka

Presbiterija - langai apsidėje yra gotikinio mąstymo atributas. Bet subtilios proporcijos jau renesansinės
presbiterija

Taigi, nesileidžiant į plačius ir giliamintiškus apibendrinimus, galima pastebėti viena - galbūt kur nors Italijoje, net šaltojoje sarmatų žemėje, gotika su renesansu nesutarė ir žiūrėjo vienas į kitą kaip juoda ir balta, kaip ugnis ir vanduo. Tačiau Šv. Kryžiaus koplyčioje Vilniuje šie du stiliai bičiuliavosi... Ką ten bičiuliavosi - bučiavosi ir glamonėjosi kaip vienas be kito negalintys gyventi įsimylėjėliai!

p.s.: galbūt vienuolė nutuokė, kad parašysiu šį paskutinį sakinį apie du stilius Kamasutros pozoje - todėl taip rūsčiai žvelgė į mane.

p.s. nr. 2: neseniai Paulius Garbačiauskas taip pat rūsčiai kalbėjo apie tuos asmenis, kurie Renesanso nerašo ir didžiosios raidės... Šiame tekste visig nusprendžiau renesansą kaip architektūros bei dailės stilių (o ne fenomenų fenomeną) paversti bendriniu... 

Karo metų architektūra: Lopacinskio namas
hurdahurda
Gūdžiais pokario metais mano senelis su savo bičiuliu ir liejyklos bendradarbiu prie taurelės mėgdavo uždainuoti dainą, kurioje būta tokio priedainio:
Blynai, bulviniai blynai,
Bulviniai blynai karo metu!

Kažkodėl visuomet prisimenu šiuos žodžius, praeidamas pro karo metais statytus statinius ar šiaip, kad ir matydamas bet kurio karo metu sukurtus meno kūrinius. Pakartosiu banalią tiesą, jog netiesa, kad karinių veiksmų metu Mūzos tyli. Dažniau būna atvirkščiai – pokšint šūviams, liejantis kraujui, žūstant žmonėms, menininkai kaip užsispyrę bando sukurti ką nors tokio, kas tame chaose ir destrukcijoje egzistuotų kaip absoliuti priešingybė (matyt, tame ir slypi bulvinių blynų ir karo metų kontrasto paradoksas).
Būtent tokią kūrybos priešstatą karui visuomet reflektuoju eidamas Jogailos gatve ir žvelgdamas į Aleksandro Antonovičiaus (1854-1932, beje, kariškio - Rusijos imperijos generolo-majoro, vėliau - "Vidurio Lietuvos" kariuomenės generolo) 1913-1914 metais projektuotą grafo Sergėjaus Lopacinskio namą (numeris 8). Viršutinėje jo dalyje, atikiniame aukšte didelėmis raidėmis puikuojasi 1914-ųjų metų data, skelbianti, kad tuomet, kai vakariniame Rusijos imperijos pakraštyje pokšėjo karabinų ir patrankų šūviai, žvangėjo kardai ir taip toliau, ne tokioje ir tolimoje užfrontėje (vos už kelių šimtų kilometrų) kilo įspūdingo daugiabučio sienos. Žinoma, visko gali būti, kad namas baigtas statyti ir išvakarėse to, kas vėliau pačių amžininkų ir liudininkų pavadinta Didžiuoju karu.

1914-ųjų metų data atikiniame aukšte
1914 data

Įdomus sutapimas, kad būtent Didžiojo karo metu pastatytas nuomojamas namas buvo vienas didžiausių arba net didžiausias tokio tipo statinys (bent taip teigia Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė – žr. jos Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje, Vilnius, 2000, p. 162).
Stilistine prasme šis statinys atstovavo tam tipiškam Vilniaus amžiaus pradžios architektūriniam kentaurui – kažkas tarp istorizmo ir moderno. Gal net ne kentauru, o tikru grifonu šį objektą tikrai galima pavadinti, nes jo viršutinioji dalis (menama galva ir torsas) iš tiesų artimesnė renesanso ir baroko stilizacijai (minėtasis atikas, banguoti karnizai ar net po balkonu ir jį skaidančių ornamentuotų kesonų oriai bei išdidžiai tupintys tie patys grifonai).
Apatinėje dalyje (pirmajame ir antrajame aukštuose, kurie nuo aptarto viršaus atskirti platesne juosta) dominuoja modernas – vien tai deklaruoja juodo šlifuoto akmens intarpai, kampų sutvirtinimai geležinėmis juostomis, praktiškai juostiniai ir dar trapecinėmis arkomis dengti erdvūs langai.

Banguojantis karnizas ir siena
banguojantis karnizas ir siena
Grifonai fasade
grifonai
2-ojo aukšto langas: nuosaikusis modernas
2 auksto langas
Šlifuoto akmens apdaila su mūsų amžininkų bukai išgręžiotomis skylėmis
slifuotas akmuo
Skirtingų akmenų apdaila cokoliniame aukšte
skirtingi akmenys

Nebūtų klaida šį pastatą pavadinti ir tipišku fasadinės architektūros pavyzdžiu. Į gatvę atgręžtas fasadas – rafinuotas ir turtingas, kuo tikriausiu kiemo šuliniu apdovanota vidinė pusė – paprasta (tačiau glaudžiasi prie giminingais grifonais apdovanoto ir į Vilniaus gatvę besidairančio pastato). Ta fasadiškumo samprata man visuomet semantiškai sukimba, kad ir su Freudo psichoanalizės teorija. Kažkaip iki (o ir po, galų gale – iš dalies net dabar...) Didžiojo karo buvo įprasta (bent jau vyriškai lyčiai) gyventi iš dalies fasadinį gyvenimą. Štai, kad ir lietuviškos teisės fundamentas – Mykolas Römeris, darbinę dieną praleidinėjęs universitetinėse lekcijose ir teisminiuose posėdžiuose, o vakarop einantis į bordelį patenkinti savo fiziologinių poreikių. Toks dvilypumas – tarp inteligento ir gyvulio, ir gebėjimas į jį įsijauti bei jį patenkinti... Argi ne tame ir slypi grifono bei Fin de Siècle žmogaus esmė?

Kiemas
kiemas
Žvilgsnis į laiptinę iš kiemo
laiptine is kiemo
Žvilgsnis į kiemą iš laiptinės. Gyvybės įpučia gabalėlis dangaus
kiemas is laiptines
Balkonas (žvelgiant iš laiptinės)
balkonas is laiptines

Įspūdingi yra ir šio pastato „viduriai“. Kad ir kaip nesinorėtų kažkokių antropomorfinių paralelių, tačiau laiptinę kiaurai skrodžianti šachta primena žarną, kiekvienoje aikštelėje beišsišakojančią į langų ir durų gaurelius.
Vidus yra pakankamai puošnus. Įspūdingiausios yra mozaikinės grindys (o ir laukujės bei regis vis dar autentiškos durys, atskiri lipdiniai) pirmajame aukšte, atskirose aikštelėse. Tie raštai kažkaip savaime sužadino dar vieną asociaciją – Romos imperijoje mozaikomis būdavo dekoruojamos grindys, čia matome kitos nukaršusios, į pražūtį garmančios imperijos (kuri vis bando kelti galvą kaip tas sužeistas grifonas) mozaikines grindis...

Laukujės durys
laukujes durys
Durų papuošimas
duru ornamentai
Laiptų aikštelė 1-ajame aukšte
laiptine 1 aukste
Lubų papuošimas 1-ajame aukšte
lubu papuosimas 1 aukste
Laiptinės šachta. Paprastos moderno formos
laiptines sachta
laiptines sachta is pacio virsaus
Langas laiptinėje
laiptines langas
Mozaikinis trikampis palangėje
mozaika tarpuaukstyje
Buto durys
vidines durys
Grindys pirmajame aukšte
mozaika 1 aukste

Ryto Jurgelio studija
hurdahurda
Ryto Jurgelio studija yra jo paties namuose. O šie egzistuoja, berods, antrajame aukšte. Konkrečiai – reikėtų ieškoti geltonplyčio namo Naujininkuose, nuo centro kylant į viršų smėlėta gatve...
Atidarius duris, pasitiko smilkalų kvapas ir šuniuko lojimas.
– O, smilkalai, – pasakėme.
– Taip, norėjosi pramušti dažų, skiediklio ir lako kvapą, – nusišypsojo šeimininkas.
Pakankamai erdviame kambaryje, dar ir neblogai apšviestame nemažo lango, visur šmėžavo paveikslai.
Paveikslai šmėžavo net ant grindų – nupurkštų siluetų pavidalu. Čia dailininkas turbūt nupurškinėja savo paveikslų rėmus, galbūt lakuoja pačius paviršius.
Vienas paveikslas šmėžavo net ant lubų – stačiakampės dienos šviesos lempos pavidalu.
Dar vienas paveikslas šmėžavo ant krėslo – spalvoto užkloto geometriniais raštais.
Ryto Jurgelio tapyba yra geometriškai ir stilizuota. Todėl bet kokiame bent šiek tiek su geometrinėmis formomis ir dekoratyvumu susijusiame objekte – ant palangės padėtuose kryžiuose-saulutėse, vitražiniame artefakte, net keliuose vazoniniuose pomidoruose (kad ir jų lapų iškarpyme), galima pamatyti Ryto Jurgelio tapybą.

Studijos grindys
02_grindys

Lubos su lempa
03_lubos

Krėslas
08_kreslas

Palangė su pomidorais ir vitražine figūra
04_palange su pomidorais ir vitrazu

Palangė su saulutėmis
05_palange su saulutemis

Palangė su smilkalais ir teptukais
06_palange su teptukais ir smilakalais

Tapybos, ypač daug tapybos įmanoma išvysti ir Ryto Jurgelio šunelyje. Takse, jeigu neklystu (nesu kinologas). Tai patvirtino ir pats autorius:
– Čia mano bičiulis, – pasakė Rytas Jurgelis, ant molberto dėdamas naują drobę, kurioje šmėžavo apibendrintas, suornamentintas šuniuko profilis, – jo kailis irgi kartais padiktuoja spalvas.
Kol šeimininkas nuėjo atnešti vandens (buvo karšta, tvanki diena), apžiūrinėjome paveiksliukus ant sienos – dauguma jų buvo ryškių spalvų, nemenkuose rėmuose, kamerinių formatų („Čia pragyvenimui“, – grįžęs pakomentuos šeimininkas).
Žemiau, ant grindų į sieną baltavo suremti iš stalviršių išpjaustyti rėmai–paspartai. „Čia sūnus taip pasiūlė. Aišku, tokiems dalykams reikalingas specialus interjeras“.

Šunelis
01_taksas

Rėmas-paspartas
09_poremis_paspartas

Priešingoje pusėje – nauji darbai. Didžioji jų dalis – prislopinto, „jurgeliško“ kolorito – toks barokinis raudonumas su rudais atspalviais. Pakalbėjome apie tamsumo estetiką bei logiką.
– Paprastai pradedu nuo šviesių spalvų, bet klojant dažus ir jų sluoksnius, natūraliai užtamsėja. Nieko nuostabaus – juk tamsos nebūtų šviesos ir atvirkščiai.
Paskutinis sakinys nuskambėjo kaip aforizmas. Atkreipiau dėmesį, kad paties dailininko mintys, sakiniai, žodžiai buvo surašyti ant atskirų lapelių ir iškabinti ant lentos. Tarsi nuolatinis pasiruošimas parodai. Tiksliau – jos atidarymui.
Dar pakalbėjome, kad labai sunku fotografuoti tokią tamsią tapybą. Visokie blikai, atspindžiai ir panašiai. „Paprastai duodu fotografuoti vienam fotografui“. Ir dar sutarėme, kad statistinis žiūrovas gilesnes spalvas suvokia kaip liūdesio ar depresijos tapatybę. Nors yra visai ne taip...

Paletė
07_palete

Tapyba studijoje
10_tapyba
11_tapyba ir durys

Tapyba (sublizgėjęs darbas - vaizduojantis šunelį)
12_tapyba ir blikas

Apsilankymo metu grojo muzika. Langui priešingoje sienos dalyje buvo sudėti diskai. Nepaklausėme – tačiau akivaizdu, kad tapant muzika skamba.
Dar užmečiau į čia pat stovintį stalą. Tamsi jo plokštuma buvo išornamentuota dekoratyviais jurgeliškais motyvais.

Muzika. Atvertime - John Zorn, Arvo Pärt, Avishai Cohen. Net diskų formos ir spalvos kaip iš Ryto Jurgelio tapybos
13_muzika

Ryto Jurgelio stalas
14_stalas

Jaukioje prieblandoje skendėjo ir visas butas – išėjus lauk, apakino ryški gegužės šviesa.
– Tu tik pagalvok – juk visas Ryto Jurgelio butas yra kaip studija, – pasakė man Aistė, kuomet uždarėme duris...

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.

Namų ir durų vestuvės, arba šiek tiek apie istorizmo architektūrą Vilniuje
hurdahurda
Atvažiavus į Vilnių traukiniu arba autobusu ir einant link Senamiesčio, vienas iš įprasčiausių maršrutų yra Sodų ir Gėlių gatvių magistralė. Nuo aukštumos leidžiantis žemyn, į menamą slėnį, lenkiantis su skubančiais arba atvirkščiai - kažko laukiančiais, žmonėmis, akys norom-nenorom fiksuoja ritmiškai besikeičiančias duris.
O šios Sodų ir Gėlių gatvėse atitinka jų pastatų charakterius - kuo gryniausias istorizmas bei eklektika. Žinoma, dalies jau nebėra, netgi didesnį nuošimtį yra pakeitusios seifinės varčios ir visokie plastmase įrėminti stiklo paketai.
Visgi tos išlikusios - didesnė dalis jų yra paveiktos amžiaus ir pro šalį nuolat praeinančių ar stovinčių (jas veriančių). Šios durys Sodų ir Gėlių gatvėse - tai kuo tikriausia miesto istorija. Panašiai žmogaus praeitį ir pergyvenimus fiksuoja raukšlės, randai, apgamai...
Net nuostabu, kad būtent čia durys ir jų žymimi pastatai čia primena į bažnyčią (Šv. Stepono ar Visų Šventųjų?) žygiuojančią procesiją, su pagrindiniais dalyviais, juos lydinčiais ir šiaip žioplinėjančiais...

Einant nuo stoties pirmosios pasitinka policijos durys. Valdiškos, oficialios, suskaidytos nieko nežadančių filingų, su tipiška vėlyvojo sovietmečio rankena, kurią lietė daug kas...
01_policijos durys

Kirtus sankryžą pirmasis pasitinka Tadeušo Rostvorovskio (1860-1928) suprojektuotas namas (Sodų 17) ir jo durys. Pastatą skaido rustai ir toskaniniai piliastrai, liūtų galvos ir karnizai. Durys taip pat santūriai paprastos, filinginės su puošniausiais elementais - dantukais.
21_sodu 17

Kitas namas (Sodų 15) projektuotas dar vieno vilnietiškojo eklektinio istorizmo korifėjaus - Kiprijono Maciulevičiaus (1830-1906), tačiau akys bėga toliau - žemyn, link Sodų 11-ojo - paties puošniausio šioje gatvėje. Architektas - Antonas Filipovičius-Dubovikas (1865-1930), statymo metai - tarp 1907 ir 1916.
Jo durys taip pat impozantiškos. Manieringa kompozicija su dorėniškojo ir jonėniškojo orderio piliastrais.

02_baltos durys

Ir maskaroniniais frontonėliais.
03_baltu dury frontonelis

Ir rafinuotais pynučiais.
04_baltu duru pynuciai

Gyventojo ranka daro duris.
05_durys ir ranka

Štai toks yra pats namas. Puošnus kaip vestuvinė nuotaka. Durys - kaip jos kurpaitės.
06_baltu duru namas

Namo frontonas, kartojantis durų motyvus (ar atvirkščiai) - kaip vainikėlis.
07_baltu duru namo frontonas

Šalia esantis pastatas (Sodų 9) tokiu būdu primena parankę atkišusį jaunikį. Kaip ir dera jaunajam - jis santūresnis ir paprastesnis.
11_rudu duru namas

Jo durys - solidžios ir plačios. Su kompozitiniais piliastrais.
08_rudos placios durys

Su pergamento ritinėlius primenančiais filingais.
09_rudas filingas

Su rantytais stiklais ir kapiteliais.
10_stiklas ir piliastrai

Dar vienas namas (Sodų 7) - kaip jaunuosius lydinti pamergė.
13_raudonu duru namas

Su ryškiai dažytomis lūpomis - durimis.
12_raudonos durys

O kokios vestuvės be kunigo? Neogotikiniai namo (jau Gėlių 7 - Sodų gatvė pasuka dešinėn) kreneliažai primena kuo tikriausią karūną.
16_neogotikinis namas

Durys - nutrintos, pavargusios. It išpažinčių persiklausiusio nuodėmklausio sąžinė.
14_neogotikinio namo durys

Kitas to paties namo įėjimas su nubrūžintu slenksčiu. Hic iacet peccator - čia tikrai guli nusidėjėlis!
15_durys ir slenkstis

Kitoje gatvės pusėje stovi viena iš daugelio buvusių ir viena iš nedaugelio likusių žydų maldyklų (architektas Aleksejus Polozovas (1820-1903), Gėlių 6). Jos durys - puošniausias fasado akcentas.
22_sinagogos durys

Prie žydų maldos namų glaudžiasi buvęs vadinamasis Žuko namas ("Dom Žuka")(Gėlių 4)(architektas Konstantinas Korojedovas, pastatymo metai - 1901). Žukas, matosi, stengėsi nenusileisti kaimynams. Bent jau durimis.
17_durys prie sinagogos

Ir šių detalėmis. Nuolatiniai perdažymai, kurių dėka pagrindas buvo apaugintas storu, palimpsestišku sluoksniu, suteikė netikėtai apibendrinančio monumentalumo.
18_frontonelis

Į pusrūsį veda kuklesnės detalės. Papa Karlas iš "Pinokio" turėtų gyventi būtent čia.
19_pusrusis

Gėlių skersgatvio (bent devynioliktajame šimtmetyje) kompoziciją šioje pusėje baigia II-uoju numeriu pažymėtasis namas su bankrutavusiomis parduotuvėmis cokoliniame aukšte. Durys - plačios, bet stipriai uždarytos ir užžėlusios, su tagais ant savo kaktų.
20_pusrusis parduotuve

Vilniaus langai
hurdahurda
Jeigu manęs paklaustų - kas galėtų simbolizuoti (ne - ne simbolizuoti, o įkūnyti!) senojo, tikrojo, autentiškojo Vilniaus dvasią, neabejotinai įvardinčiau kelis dalykus: lenkų močiutes, tas, kurios vaikščioja į bažnyčią, susilenkusios kaip kriukeliai, galvas būtinai prisidengusios skarele, su kokiu nors nučiupinėtu ridikiuliu ir kietai sučiauptomis lūpomis bei langus.
Langus - ir ne bet kokius, o pirmojo aukšto langus.

langai subaciaus gatveje (3)_uzuolaideles

Kita vertus, minėtosios močiutės ir tie langai mistiniu būdu yra pakankamai tampriai susiję. Pamenu, kuomet atvažiavau mokytis į Vilnių iš provincijos ir gyvenau Dailės akademijos bendrabutyje, kiekvieną dieną matydavau tokią močiutę, sėdinčią prie savo butelio durų. Atsidarius duris ir atsisėdusi ant kėdės, ji šildydavo savo daug ko mačiusius kaulus prieš šykščią spalio ar balandžio saulę. Į gatvę išeidavo ir vienas-vienintelis jos ankšto būsto langas, kurį ji dekoruodavo, savaime suprantama, sintetinėmis tinklinėmis užuolaidėlėmis, kažkokiais kičiniais niekučiais (mielai primenančiais ryškiaspalves Vilniaus verbas), o palangę buvo apdėliojusi vata (turbūt turėjusia imituoti sniegą ar simbolizuoti tyrumą). Paskui močiutė mirė, jos namų vietoje atsidarė arbatos parduotuvė, langas (nedidelis) buvo pakeistas didesniu vitrininiu...

Taip, praeinant pasaulio šlovei, nyksta ir senosios Vilniaus močiutės, ir langai, naujųjų gyventojų keičiami vitrinomis arba standartiniais stiklo paketais...
Vilniaus langai, dekoruoti minėtais blizgučiais, žmonių paprastai suprantamais niekučiais, taip pat visokiausio plauko užuolaidomis, užuolaidėlėmis ir gėlėmis (nuo vazoninių iki pamerktinių), traukiasi iš Senojo miesto į jo pakraščius (Šnipiškėse, Naujininkuose, Rasose dar galima aptikti visokio gėrio), tačiau visgi labai malonu kažką pamatyti ir vidinėje miesto sienų pusėje.

Bet pradėsiu nuo Naujamiesčio (čia panašių - tegul apsilupinėjusių, tegul užmurzintų gyvenimo ir pačios gatvės, langų taip pat mažėja diena-dienon). Šiltą pavasario vakarą, eidamas namo ir tekšnodamas tik ką nulijusio lietaus paliktas balas, atkreipiau dėmesį į langus J.Jasinskio gatvėje.

Iš visko sprendžiant, tos penkios namo akys priklauso vienam šeimininkui, gyvenančiam nepretenzingai paprastą gyvenimą.
langai jasinnskio gatveje

Štai, kad ir toks motyvas, kuriame ant vienos palangės puikiausiai dera ir buitis (grietinės indelis) ir būtis - gėlės kalėdinukės kūnas.
langai jasinnskio gatveje (6)_kaledinuke ir grietine

Gyventojas, matyt, neturi šioms dienoms neįsivaizduojamo dalyko - šaldytuvo (galbūt čia gyvena nuomininkas - pats, keisdamas kambarius vieną po kito, apie tokį įrenginį net nesvajojau), todėl maisto produktus laiko ir vėsina ant palangės.
langai jasinnskio gatveje (3)_maisto produktai

Sentimentus man kelia net toks aliumininis "bliūdelis" - savo močiutės namų verandos neįsivaizduoju be šio atributo (kaip ir be į langą besidaužančios ir monotoniškai zirziančios musės).
langai jasinnskio gatveje (2)_bliudelis

Arba štai - kad ir tokios linksmos užuolaidos.
langai jasinnskio gatveje (1)_uzuolaidele

Pro dulkių ant lango stiklo sukurtą sfumato į gatvę besižvalgantis, savimi besipuikuojantis žiedas.
langai jasinnskio gatveje (5)_ziedas


Langai Šiltadaržio gatvėje. Pačioje miesto širdyje esanti gatvė visuomet (ar bent jau rytais - kuomet ja praeinu) skendi ramybėje, o pirmojo aukšto langai - tos kuo tikriausios namų akys, dairosi šiek tiek nustebusiais žvilgsniais.

Medvilninės užuolaidėlės, skiriančios vieną pasaulį (namus) nuo kito (gatvės). Jų dėka regisi, kad ten, viduje, gyvena didelė paslaptis ir jos nutvieksti žmonės.
langai siltadarzio gatveje_medvilnines uzuolaideles

Senovinė gėlė - Jeronimas ant palangės.
langai siltadarzio gatveje (1)_jeronimas

Gėlėtos užuolaidėlės vietoje pačių gėlių.
langai siltadarzio gatveje (2)_uzuolaideles

Tagas ant lango. Turbūt mizantropiškai nusiteikę gyventojai nemato prasmės valyti ir kažką keisti. "O kam? Vis tiek juk vėl kažką kažkas užrašys...".
langai siltadarzio gatveje (3)_graffiti

Visa namų esmė kažkaip slypi pirmųjų aukštų languose. Būtent juos žmonės linkę labiau puošti ir dekoruoti tais įvairiausiais gyvenimo ornamentais. "O kaipgi - juk visi praeiviai mato!". Čia būtent antrojo aukšto langai, į kambarį siurbiantys ryto spindulius.
langai siltadarzio gatveje (4)_antras aukstas

Grotos išsaugojusios senąjį langą. Aplinkiniai jau pakeisti paketais ir plastikiniais rėmais.

langai siltadarzio gatveje (5)_grotos

Gėlių, užuolaidų, saulės, šešėlių ansamblis.
langai siltadarzio gatveje (6)_geles ir uzuolaideles

Subačiaus gatvė. Dar ne taip seniai joje tų senųjų langų buvo pilna. Dabar praktiškai liko tik vienas fasadas. Jame, kaip liudija, kad ir Karolio Bachmatovičiaus litografija iš "Vilniaus prisiminimų" (Przypomnienie Wilna, 1837 m.) neabejotinai būta krautuvės...

langai subaciaus gatveje (4)_bendras vaizdas
bachmatovicius_krautuve

Langinės liekanos liudija, kad namai buvo "įtvirtinti". Kaip ir dera pirmam aukštui. Juk nežinia, kas gali įsibrauti vidun.
langai subaciaus gatveje (2)_be langines

Palangę kukliai puošia plastmasinių pakalnučių "ikebana". Jos kaip atminimo ženklas ir Vilniaus močiutėms, ir langams, ir visai miesto dvasiai.
langai subaciaus gatveje_pakalnutes
langai subaciaus gatveje (1)_pakalnutes

?

Log in

No account? Create an account